Sesuo paprašė brolio parodyti varpą. ALKO TURINYS

Apie virsmą, kuris, kaip dabar galvoju, galėjo įvykti ir Sigito Gedos šiapusybėj, tik žmogus kitaip nei poetas, ką liudytų kad ir Juliui Janoniui Gedos skirtas eilėraštis vienoje iš paskutiniųjų publikacijų — nespėjo. Kai jis taip padarė, merga pavirto kumele ir tada jis ją jodė.

Aidas Marčėnas.

Aidas Marčėnas. Sakiniai (Menkoji eseistika)

Šiuos sakinius pradedu rašyti du tūkstančiai dešimtųjų metų vasario dvidešimt pirmąją dieną, tėvo trečiųjų mirties metinių išvakarėse, tvirtai, sugrįžęs iš pasislankiojimo po Rasas, idant neišprotėčiau nuo poezijos, kuri niekam nereikalinga.

Gal todėl, kad poezija nereikalinga, jos tiek daug. Ji — turinčiam akis, ausis ir sąžinę — visur, kur sugyvena sąmonė ir kalba, o ypač — sniegenomis nurausvintuose kapinių medžiuose. Ji iš ten, kur kalbos nebėra. Treji metai Treji metai, kai numirė tėvas.

Siaubas labiau ne dėl to, kad tėvas mirė ir pasaulis, niekam to nežinant, pasibaigė, o labiau dėl to, jog nuo naujo pasaulio pradžios abejingai praėjo treji metai. Prieš trejetą metų, dvidešimties laipsnių šalčiu paženklintą rytą, mūsų namuose mirti pražydo ir slyvos šakelė, kurią nunešėm tėvui, — karste jiedu buvo pats tobuliausias rimas.

Naujausios pastabos

Atnešti, įdėti į karstą — tik tiek ir tegali poetas. Kita jam nepriklauso, kita — ne jo prerogatyva, nebe jo kompetencija. Ne jo nuopelnai. Štai apie ką vertėtų galvoti. Apie laiką, kurio nėra. Ir mirtį, kuri neįmanoma.

Apie dievų taupyklę Primena knygą, nervų galiukais parašytą, idioto šypsena besišypsančią. Sklidiną šiems būdingo gyvenimo džiaugsmo, o gudrią — it piramidžių katė.

Dabar jau akivaizdu: kiek žmogus savyje turi, tiek knygoje ir suranda. Be ypatingų pastangų.

Be ypatingų pastangų ir užmiršta. Žinynas Virgis, ergo, nekaltas, Gasiliūnas, simpatingas žmogus, bet rimtai apnuodytas didelėmis literatūros dozėmis, rodo man knygą, žinyną, kur angliškai aprašyti po šimtą visų laikų estų, latvių ir lietuvių rašytojų. Tarsi man tai rūpėtų.

Kai jau esu. Mechanizmai Madingų stilistikų imitavimas, simuliakrai, perprastas bendrinis verlibras, kultūringai publikai priimtinų ir suprantamų istorijų pasakojimas, pakankamai gerų eilėraščių rašymas… O ir tas rašymas pritaikytas parapoetiniams, festivaliniams interesams bei europoetiniam gyvenimo būdui.

Šiokie tokie mechanizmai, šioks toks išmanymas — ko snobėms mėgėjoms ir reikia — bet sesuo paprašė brolio parodyti varpą jokios kibirkšties. O, akmuo! Ak, omuo… Niekas nepasikeitė — poezija yra tai, kas buvo ir prieš penkiolika tūkstančių metų.

Ji pasveriama tik fatališkai tragišku, bet visada išsipildžiusiu gyvenimu, kad ir labai blogo, rimtos literatūros pamokų neišmokusio, bet poeto. Spąsteliai Kitaip nei opijus, hašišas, prieš pražudydamas, gali šio to išmokyti. Paaiškinti, kad nėra atsitiktinumų, atskleisti kai kuriuos slaptingus pasaulio ryšius, išryškinti žmonių juokingąsias kaukes ir, leidęs pro jas pažvelgti į tikruosius jų veidus, parodyti angeliškąją, žmogiškąją ar demoniškąją jų prigimtį.

Veik visas alkoholio pamokas išmokau būdamas dvidešimt ketverių. Tačiau, bergždžiai užmušinėdamas kančią dauginantį laiką, inertiškai girtavau iki keturiasdešimt trečio gimtadienio. Liko kelios alkoholiu sulietos draugystės.

Tik štai tų draugų nebėra. Dūzgiančią mirties avilių tylą — štai ką kontempliuoti vertėtų.

Kaip veikia dievų taupyklė? Per Sauliuko laidotuves paskambino Žilvino našlė Jolanta mūsiškai Zviežas ir paprašė sutikimo išspausdinti Žilvino atminimui skirtą mano eilėraštį apie jį rengiamoje knygoje. Tiesiog per dažnai lankausi kapinėse.

Byla N1-79-327/2015

Tokie reikalai, tokios turėtų būti ir knygos. Iš lengvų nuprotėjimo formų Pastebėjau, kad daugelis žmonių iš praeities manęs nebeatpažįsta. Pati Saulė taip pat dingo gal prieš dvidešimt metų; visas senamiestis apie tai gaudė. Paskutinį kartą ją mačiau, kai sukėlė pankišką skandaliuką per Poezijos pavasario skaitymus universiteto Sarbievijaus kieme. Sakosi paskui kažkokį grafą nutekėjusi į Maskvą, prisigimdžiusi vaikų etc.

Nors kalbantis vis kirbėjo abejonė, ar tai tikrai ta pati Saulė, ir ar apskritai Saulė.

Lituanistų sambūris

Ar kalbėjausi su kuo nors?. O gal atvirkščiai. Kaip ir nesugebėjimas tiesiog būti tėvu — išreikšti, parodyti jausmus. Myliu kaip save patį ir kaip su savimi pačiu negaliu ilgiau bendrauti nesusiriejęs.

Proextenderconrso

Savo elgesyje su ja matau tėvą, visa tai, ko jame paauglystėje nekenčiau, o tai šiek tiek juokina. Ir tas žiaurus juokingumas mane — gyvenantį mamos dovanotame nuostabiame pasaulyje, kuriame vis tiek viskas blogai ir tuoj tuoj bus dar blogiau, — kiek ramina, sutaiko. Ar normalūs vaikai geba jausti kaltę prieš savo tėvus? Kaltę, kad gimė? Kad gimė į juos panašūs? Aš jaučiu, bet aš — nenormalus. Tie, kurie išdavė Dievui Adomą.

Naršymo meniu

Tą, kuris, atsikandęs vaisiaus nuo pažinimo medžio, slapstėsi krūmuose. Parašiau ir sustojau. Labai paprastas, aiškus, baisiai natūralus sakinys, atrakinantis tuštumą, sesuo paprašė brolio parodyti varpą kurią byra prisiminimų likučiai. Menu Gedos šešėlį ir pokario rūką. Kas turėtų būti tokio kieto teksto autorius? Pasirodo, ištrauka — Juozo Apučio: autobusiukas, vairuotojas, keleivis… Kažkoks diktantas, kurio nerašiau, per radiją, kurio beveik nesiklausiau, o vis dėlto prisimenu ligi šiol.

Per mažai mes skaitome vieni kitų knygų. Kad prisiskambintų telefonu iš Zervynų, Aputis lipa ant stogo, o ryšys yra tik tuomet, kai lyja.

V. Bukauskas. Omnia Mutantur

Jonų bažnyčios ir sėdamės į automobilį. Visomis prasmėmis. Dar pagalvoju: o juk ir novelės — tai, po galais, akys. Novelių ežerai.

Kodėl taip vadinama Ivan da Marya?

Novelių šuliniai. Gyvenimo nėrinio akys. Akys labiau bulvių, bet ir kortų. Gal Aputis buvo panašus į bulvių karalių?

Ant vieno jų augo labai didelis bananas. Jo niekas nedrįso ragauti. Jo skonis buvo kaip banano. Jaunuolis Franzas Kafka Aš nesileisiu nuvarginamas. Aš įšoksiu į savo novelę, net jeigu dėl to susipjaustyčiau veidą. Tai tikra.

• GUDRYBĖS. Paprasti varpos ilginimo triukai - DELFI Gyvenimas Varpos augimui
• Viena bobelė vaikinui patarė iš vakaro ties paparčiu pasitiesti baltą skarelę, užsidegti žvakę, atsisėsti ir niekur kitur nežiūrėti, tik į paparčio viršūnę.
• SIBIRO REPORTAŽAI
• Kas padidejo penis iki 25 centimetru
• Byla N/ - eTeismai
• Ką merginos sako apie varpos

Ir net lietuviškai daug geriau skamba nei sukurtų koks, prisiminus sarkastiškąjį Horacijaus Nykos-Niliūno šypsnį, Pranas Šarka. Galėčiau sau prieštarauti — gražuolis Kęstutis irgi mokėtų taip pasakyti. Taip, mokėtų, bet tai būtų visai kiti savimi patenkinti, prieš veidrodį besimaivantys, mirtino talento nesudarkyto veido sakiniai.

Pamiegojau, pabudau, pamiegojau Televizoriui vėl knisant Kėvišo rekonstrukcijas, prisiminiau, ką šiąnakt sapnavau.

• Ivanas da Marya - Kerpės
• Kaltinamasis V.
• Pora negalite išsaugoti savo rankas išjungti auklės! "hands off sekso pirmą kartą porno
• Erekcijos gydymo forumas
• Japonijos paauglių rašyti rodo kameros, jos pūlingas, kaip ji yra purškimo pūlingas japonija
• Nuotrauku nariu dydis 20 5

Staiga pamatau, kad požemio sienoje šviečia išlaužta anga, pro kurią išlindęs atsiduriu ant žema kaip futbolo aikštėj žole apaugusio išgaubto namo stogo Prahoje… Sekmadienis, metų liepos 19 diena, pamiegojau, pabudau, pamiegojau, pabudau, koks sumautas gyvenimas. Tai Franzas Kafka. Noriu, kad šis sakinys taip pat skambėtų be jokios ironijos.

Tą pat vakarą priešlapyje kaip įterpti varpą moteriai įrašiau datą — kad ateities kartoms atradus tą knygą, tą aštuntąjį pasaulio stebuklą, nekiltų jokių abejonių dėl laikmečio identifikavimo. Ir visą vakarą svarsčiau: skaityti ar užkasti prie Neries — skaitytojams po penkių šimtų metų.

Su šiuo filosofu ir sofofilu, kažkaip stoiškai ir šviesiai ironišku, netgi cinišku tautologiją stoiškai cinišku gelbėtų tik žodelis beveikbūdavo kažkaip inteligentiškiau — ne taip juoda, ne taip baisu. Persipinantys majos pavidalai Sapnas. Aš baltu kostiumu be barzdos; dar pastebiu, kad vos pradėjęs plikti. Man į dešinę parankę įsikibęs Vytautas P. Bložė, į kairę — Emmanuelis Levinas. Girti, bet laimingi! Tyli, gūžčioja pečiais, kažkaip nenatūraliai, nebūdingai.

Kokia gėlė Ivan-da-Marya?

Jei Alvydas Šlepikas, na tas, iš praėjusios nakties sapno, su Joe Cockeriu prieš penkiasdešimt metų būtų susilaukę pamestinuko… Neištvėręs išlipu Trakų stotelėje, nors ketinau važiuoti ligi stoties. Aš, bledj, iš Radvilų! Persipinančių majos pavidalų komentarai Gali pasirodyti, kad minimas šlapalas siejasi su mano draugo Alvydo Šlepiko pavarde, — nieko panašaus, tai nėra joks nevykusių asociacijų žaismas; nors dabar, kai pastebėjau ir teisinuosi, dar labiau taip atrodo, bet prieš ką čia turėčiau teisintis?

Keistas tas atseit dienoraštinių tekstukų rašymo procesas, nesąžiningas. Žirklė Jaunasis literatūros ir tautosakos direktorius Mindaugas Kvietkauskas gan įtaigiai diagnozuoja poezijos krizę, tiksliai argumentuoja, bet stipriausiai sesuo paprašė brolio parodyti varpą kalboje jaučiamos nebedalyvaujančiojo — nepajėgaus olimpiadoje dalyvauti — nuoskaudos literatūrai direktoriaujantis, turėjęs didelių ambicijų neįvykęs poetas — dėsningas, tačiau šiek tiek problemiškas reiškinys vargšei literatūrai.

Abu požiūriai turi teisę būti; dar daugiau — visiškai vienas kitam neprieštarauja, vienas kitu serga, arba — jei jau olimpinės varžybos — serga vienas už kitą. Ir net geri poetai tai pajuto, jiems jau taip pat to pakanka, kad jaustųsi nugalėtojais ir sulauktų taip geidžiamo besiskirstančios nuobodžiaujančios tingios minios pritarimo.